Mokykla modernėja, tačiau ne taip stipriai, kad vaikams taptų tik mokslo oaze – ten nuolatos vyksta dalykai, kurie vienaip ar kitaip traumuoja vaikus, ypač tokius, kurie jau ir šiaip dėl kažko būna likimo nuskriausti. Taigi, nieko keisto, kad ir vaiku psichiatre Kaune kartais savo kabinete turi mažylius, kuriems tenka diagnozuoti ligas ar skirti vaistus, kad šie galėtų atsitiesti. Aišku, pirmesnė stotelė visuomet yra vaikų psichologas, tik vėliau, jeigu tai reikalinga – psichiatras. Kas taip trukdo džiaugtis gyvenimu mokykloje?
Patyčios
Kai kuriems vaikams mokykloje patyrus dideles patyčias, visos traumos gali baigtis liūdnai: ir gilia depresija, ir elgesio sutrikimais, ir nepasitikėjimu savimi, visiška apatija, ar net suicidiniu elgesiu arba mintimis. Tai tikrai rimtos problemos. Taigi, tam, kad patyčios nebūtų tokios nuožmios, gali tekti kalbėtis su vaiku, mokytojais, socialiniais darbuotojais. Patyčios prasideda dėl įvairiausių dalykų: dėl to, kad vaikas kažkuo skiriasi nuo kitų vaikų, yra silpnesnis, arba kaip tik atvirkščiai – jam pavydima. Galios santykiai formuojasi jau vidurinėse mokyklose, tai, kaip tėvai bendrauja šeimoje, vėliau tie patys dalykai vaikuose matosi mokykloje, dėl to gali susikurti įvairiausių situacijų ir dalykų.
Jeigu prieš 30 metų galėjai pas kažką rasti fototapetą, tai jis būdavo tiesiog milžiniškas plakatas. Tai galėjo būti visiškai prie nieko nederantis milžiniškas paplūdimio su palmėmis vaizdas. Arba didžiulė per visą sieną gėlė. O gal koks nors miškas? Taip irgi galėjo būti. Tačiau tokie fototapetai buvo ir yra įdomus dalykas. Tada jie darė įspūdį savo erdviniu įspūdžiu. Dabar tai tapę visai kitokiu dalyku. Dabar erdviniai tapetai nešokiruoja, o sukuria lengvą erdvės praplėtimo ir kūrybingumo pojūtį. Pavyzdžiui, jaukų, vėsų ir vasarišką stiklą, per kurį matosi žiemos sodas, imituojantis tapetas. Toks, kad net nesuprasi, ar siena stiklinė, ar ten fototapetas, ar kas. O galbūt: visai kitoks dalykas, kuomet foto tapetas imituoja, sakykime, kažkokią rudeninę uždangą. O gal tiesiog reljefinę sieną. Laikai pasikeitė ir fototapetas dabar yra santūrus, nuosaikus, derantis aplinkoje ir puikiai žinantis, kokią atmosferą kuriantis.
Jeigu prieš 30 metų galėjai pas kažką rasti fototapetą, tai jis būdavo tiesiog milžiniškas plakatas. Tai galėjo būti visiškai prie nieko nederantis milžiniškas paplūdimio su palmėmis vaizdas. Arba didžiulė per visą sieną gėlė. O gal koks nors miškas? Taip irgi galėjo būti. Tačiau tokie fototapetai buvo ir yra įdomus dalykas. Tada jie darė įspūdį savo erdviniu įspūdžiu. Dabar tai tapę visai kitokiu dalyku. Dabar erdviniai tapetai nešokiruoja, o sukuria lengvą erdvės praplėtimo ir kūrybingumo pojūtį. Pavyzdžiui, jaukų, vėsų ir vasarišką stiklą, per kurį matosi žiemos sodas, imituojantis tapetas. Toks, kad net nesuprasi, ar siena stiklinė, ar ten fototapetas, ar kas. O galbūt: visai kitoks dalykas, kuomet foto tapetas imituoja, sakykime, kažkokią rudeninę uždangą. O gal tiesiog reljefinę sieną. Laikai pasikeitė ir fototapetas dabar yra santūrus, nuosaikus, derantis aplinkoje ir puikiai žinantis, kokią atmosferą kuriantis.
Jeigu matėte, kokie būna Dubingių 3D tapetai, tikrai suprantate, kad tai visiškai skirtingas dalykas, negu paprasti tapetai, arba negu seniau naudoti 3D tapetai. Tai tikrai skirtingiems dalykams sukurti, skirtingai naudojami variantai. Iš tiesų, ir į katalogus, ir į nuotraukas pasidairius, akivaizdu, kad namų ir interjerų apdaila Lietuvoje labai smarkiai keitėsi. Pradžioje visiems buvo sudiegtas sovietinis dizainas ir interjeras, dar anksčiau – autentiškas senoviškas. Pažvelkime 40 metų perspektyvoje ir palyginkime, kaip iš tiesų vykdavo tapetų bei sienų apdailų pasirinkimai seniau bei dabar.