Kine paspirtukai priklauso žaismingiems charakteriams, neretai – vaikams. Tačiau gyvenime, kaip sako ne vienas paspirtuko savininkas ir mėgėjas, tai yra praktiška ir patogi, kartu nuotaiką kelianti, transporto priemonė.
Kaip rodoma kine
Turbūt visi esame matę serialą vaikams „Teletabiai“ ir žinome, kad ten buvo vienas veikėjas (Tinkis Vinkis), kuris turėjo paspirtuką. Viena tai kelia kažkokias asociacijas ir įvaizdį, tarsi iš tiesų paspirtukai būtų vaikiški dalykai. Jeigu matome kokias nors reklamas ar fotosesijas su vaikais, jie taip pat dažnai turi paspirtuką. Tad bent jau tai, ką rodo viešoji nuomonė, verčia mąstyti, kad paspirtukai yra vaikų žaidimas.
Kaip būna gyvenime
Tačiau kartu reklamose, kuriose rodomas aktyvus miesto gyvenimas, taip pat galima pastebėti, jog pagrindiniai veikėjai labai dažnai džiaugiasi šia transporto priemone. Jiems paspirtukai yra įprastas transportas, su kuriuo galima nusigauti nuo vieno taško iki kito, kartu tai ir miesto, gatvės kultūros simbolis.
Realybėje paspirtukai labai naudingi ten, kur žmonės turi nuolat judėti. Tarkime, jeigu dirbama milžiniškame sandėlyje, paspirtukas leidžia lengvai ir greitai nusigauti nuo vienos sandėlio pusės iki kitos, o kartu tai ir pagerina nuotaiką, juk daug smagiau važinėti paspirtuku, negu eiti per sandėlį. Važiuodamas gali pasigauti vėją. O ir sandėlių paviršius dažniausiai yra labai gerai paruoštas, tai būna kažkokios grindys, labai lygios, ir sandėlio darbuotojui bent tokiu būdu galima pasigerinti sau dieną.
Taip pat paspirtukai populiarūs mieste, labiau didmiesčiuose. Net norint patekti pačiame centre ar senamiestyje iš vieno taško iki kito, gali tekti eiti pusę valandos ar ilgiau. Tarkime, nuo Gedimino prospekto galo (Seimo) iki Aušros vartų yra visai nemažas atstumas. Paspirtukas miestui tinka dėl to, kad su juo nereikia įsibėgėti kaip su dviračiu ar riedučiais. Su juo lengva įviekti nedidelius atstumus. Šiek tiek pasispiri, kai matai, kad aplink laisvas kelias, ir nuvažiuoji greitai kokia 20 metrų. Vėliau priešais tave – grūstis. Tada sulėtini. Vediesi paspirtuką su savimi. Jį labai patogu su savimi turėti, jis netrukdo. Tarkime, su riedučiais sulėtinęs tu jausi nestabilumą, nes pats būsi ant ratukų. O dviratis, kurį vesiesi, bus liūdnas reikalas, tarsi pažeminimas, kad negali juo važiuoti. Tačiau štai paspirtukas – lengvas ir malonus daiktas, su kuriuo gali linksmai važiuoti ir jausti vėją tarp ausų. Gali ir sustoti ir netrukdomai jį pasinešti.