Man aštuoni metai ir aš dar mačiau nedaug šiame pasaulyje. Mokykloje mediniai langai pasidengė lengvu šerkšnu, nes žvarbus lapkritis jau buvo panašus į gruodį, o gruodis – į Aliaską. Visur sniegas, sunku praeiti. Smagu prabusti rytais nuo to garso, kuris atsiranda valytojams vesidarbuojant su kastuvais lauke. Aš irgi kasiu sniegą, kai užaugsiu.
Langai namie
Mediniai langai namie kiekvieną rytą yra padabinti šerkšno. Kuo arčiau prie palangės, tuo labiau apsitraukę šerkšnais. Kuo labiau apsitraukę, tuo storesnis ledo sluoksnis dengia stiklą. Aukščiau yra plonesnis ledas ir kurį laiką pakvėpavus į jį, o paksui ir pakasius pirštukais, atsiranda tokia proskyna. Pasidarau kiekvieną rytą tokią skylutę, pro kurią galiu žiūrėti ir matyti, kas vyksta kieme. Žiema niekada nebus tokia graži tada, kai gyveni bute mieste. Žiema graži tik kaime, kur nevyksta gyvenimas, bet vyksta metų laikai. Kai prisninga, tu turi sniegą, kai prisninga tavo kieme, turi sniegą savo kieme. Kai žiūri pro skylutę, matai savo kiemą. Mieste tu neturi nieko, ir langai vis tiek apšerkšnija. Kaime, kai mediniai langai apsitraukia šerkšnu, jeigu tai tavo namai, tau jauku. Jeigu tai ne tavo namai, o esi svečiuose – tau liūdna ir tu ko nors visada pasiilgsti. Žiemą langai tokie gražūs, kad jų nereikia daugiau nieko puošti. Aš niekada nesuprantu, kas būna nupiešta ant langų – lyg kažkas panašaus į augalus, lyg mišką, tokie piešiniai, kuriuose kažką atordo jau tuojau pamatysi, bet paskui vis tiek nepamatai, o galiausiai viskas nutirpsta.